Trys broliai – viena sėkmės istorija (2)

PICT0148 web

Vilniaus pakraštyje šalia Riešės įsikūrusi aukštųjų technologijų įmonė „Brolis Semiconductors“ specializuojasi puslaidininkinių lazerių, lazerinių diodų ir kitų puslaidininkių pagrindu veikiančių gaminių kūrime.  Tęsinys, Pradžia Nr. 20.

Jie vis plačiau taikomi energetikos, chemijos, ventiliacijos, automobilių pramonės įmonėse ir tokiose srityse kaip šviesolaidiniai tinklai, plačiajuostis internetas, ventiliacijos sistemos, pritaikymą randa daugelyje šiuolaikinių technologijų, taip pat ir medicininėje įrangoje, diagnozavimo sistemose. Apie tai nemažai pasakyta pirmoje publikacijoje.

20140204_100334_paroda-web
„Brolis Semiconductors“ komanda San Franciske, „Photonics West 2014“ parodos metu: Dominykas, Augustinas Vizbarai, Ieva Šimonytė ir Edgaras Dvinelis

Bendrovės įkūrėjai – trys broliai Vizbarai. Vyriausias – Dominykas – yra transporto inžinerijos specialistas, kuris savo kvalifikaciją sustiprino transporto ir jūrų technologijų vadybos magistro laipsniu. Jis bendrovės „Brolis Semiconductors“ generalinis direktorius, ant jo pečių gula vadybiniai rūpesčiai. Dvyniai Augustinas ir Kristijonas studijavo telekomunikacijų fiziką ir elektroniką, įgijo elektronikos inžinierių specialybę, tęsė studijas fizikos doktorantūroje. Visus tris suvienijo siekis Augustino ir Kristijono laimėjimus mokslinėje laboratorijoje paversti konkrečiais gaminiais ir juos komercializuoti.

Prie kavos puodelio kalbamės su UAB „Brolis Semiconductors“ bendrovės komercijos direktoriumi Augustinu Vizbaru. Retsykiais į pokalbį įsitrauks ir technikos direktorius Kristijonas Vizbaras. Šis pašnekesys pirmiausia turėtų sudominti tuos jaunus skaitytojus, kurie renkasi profesiją, norėtų pasukti į mokslinių tyrinėjimų ir gautų rezultatų praktinio taikymo kelią, o gal ir gamybos, kuri susietų mokslą, moderniąsias technologijas ir verslą. Jei apie tai svajojate, tai ši publikacijos dalis kaip tik jums, net jeigu ir neatskleis įterptųjų sistemų ar mikrovaldiklių srities kūrimo ar taikymo subtilybių. Užtat turėtų suteikti pasitikėjimo savo jėgomis, o renkantis gyvenimo kelią imliam protui tokia patirtis gali būti neįkainojama. Juk geri pavyzdžiai užkrečia, teikia motyvacijos ir jėgų, o šiame pašnekesyje būtent to ir siekėme.

Savo rogėse sėdėjo neilgai

Gerbiamasis Augustinai, grįžkime į laikus, kai su broliais ryžotės kurti savo įmonę, tik ne tam, kad perpardavinėtumėte kitų pagamintus gaminius, bet patys kurtumėte ir gamintumėte puslaidininkius, o tada juos komercializuotumėte. Įtariu, kad tam reikėjo savotiško avantiūrizmo gyslelės?

Augustinas Vizbaras. Vyriausias iš mūsų – Dominykas – jau buvo spėjęs įkurti kelias įmones, padirbėti gamybos srityje, įgyti ir vadovavimo patirties. Jis nuo pat pradžių mus palaikė. Pasakojome jam, ką darome Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto laboratorijoje. Dominykas iškart suprato, kad iš tų dalykų kai kas ir pinigus uždirba. Vadinasi, turime padaryti kai ką nauja ir iš to bandyti imtis platesnės veiklos. Ir visą laiką mums tas mintis siekė įteigti. Mudu su Kristijonu suvokėme, kad Lietuvoje vargu ar galėsime savo siekius įgyvendinti, kadangi nėra pakankamos bazės ir aktualių šios srities žinių. Dominykas finansavo mudviejų tikslines studijas Švedijoje, Karališkajame technologijos institute, kurios siejosi su puslaidininkių elektronika ir optoelektronika. Mums buvo skaitomi tiksliniai kursai, patiko, žodžiu, užsikabinome.

Kristijonas Vizbaras. Pajutome, kad atsisėdome lyg ir į savo roges.

A. Vizbaras. Įsitikinome, kad mums gerai sekasi, motyvacija tik išaugo, tada ėmėme dairytis, kur visa tai daroma geriausiai. Karališkojo technologijos instituto mokymo bazė išties labai gera, kaip ir reputacija ar mokslinių darbų lygis.

Kaip nutiko, kad iš Stokholmo, kur Jums patiko, taip greit persikraustėte į Vokietiją, į Miuncheno technikos universitetą?

K. Vizbaras. Švedai gerokai „numušė“ mūsų motyvaciją, nes neleido dirbti savo laboratorijose. Ten tokia tvarka, į laboratorijas leidžia tik baigusius magistro studijas. Švedai baiminasi, kad nebūtų gadinama brangi jų laboratorijų įranga. Mat labai skiriasi studentų gabumai ir pasirengimas, nes studijuoti atvykstama iš įvairių šalių. Pasakyčiau, kad 80 proc. studentų nėra pakankamai gabūs ar reikiamai pasirengę studijoms. Todėl švedai ir apriboja studentų darbą su geriausia aparatūra, o dėl tokio „filtravimo“ nukenčia ir gabūs studentai.

Brolis-Sem-(41)_WEB
„Brolis Semiconductors“ atidarymo akimirka: juostą kerpa Augustinas, Kristijonas, Dominykas Vizbarai, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė; vyksmą stebi dr. Ralfas Meyeris ir prof. dr. Markusas Christianas Amannas

A. Vizbaras. Tokia švediška tvarka mums netiko. Karališkajame institute jau 15 metų dirba lietuvis profesorius Saulius Marcinkevičius, pas kurį eidavome konsultuotis tarsi pas psichologą. Jis patarė, kad su mūsų karštu temperamentu mums rūpimą puslaidininkių elektroniką ir optoelektroniką geriausia būtų studijuoti Vokietijoje arba JAV, nes ten aukščiausias lygmuo. Amerikai pinigų neturėjome, todėl akis nukreipėme į Vokietiją, kur mus patraukė labai įdomios mokslo darbų temos. Parašėme laišką į Miuncheno technikos universitetą, vokiečiai patvirtino, kad tokią magistrinio darbo atlikimo galimybę jie gali suteikti. Norėdami savo akimis įsitikinti nuskridome į Miuncheną, kartu norėjome išsiaiškinti, ar tikrai bus leidžiama dirbti laboratorijoje. Gavome teigiamą atsakymą. Vokiečiams labai patiko, kad domimės ir norime iškart pradėti dirbti laboratorijoje (vėliau jie mums tai pasakė).

Sutarėme, kad nuo liepos mėnesio atvyksime į Miuncheną, todėl dvejų metų magistrantūros studijas Švedijoje teks suglausti į vieną semestrą. Buvo labai intensyvus kursas, bet egzaminus išlaikėme sėkmingai. Iš Stokholmo susiderinę reikalus su Miuncheno technikos universitetu, išvykome daryti magistrinių darbų. Tam mums buvo skirta pusė metų – nuo liepos iki Naujųjų metų. Patys švedai mus skatino, sakydami, kad iš Karališkojo technologijos instituto mes savo magistrinius darbus galime daryti geriausiuose pasaulio universitetuose, tokia gera jų instituto reputacija.

Dirbo išsijuosę ir jiems tai patiko

A. Vizbaras. Miunchene vyravo visai kitas požiūris, mums vadovavęs prof. dr. Markusas Christianas Amanas (Markus-Christian Amann) pasakė: „Čia mūsų laboratorija, visa reikiama įranga. Galite naudotis 24 val. per parą. Man visai neįdomu, kiek jūs laiko dirbsite, mane domins tik rezultatai. Du kartus per savaitę pasikviesiu tikrinti rezultatų ir jūs man aiškinsite, ką gero per tą laiką padarėte“.

 O ką turėjote daryti?

IMG_0189-web
Vieni iš įmonėje gaminamų mikrolazeriukų

A. Vizbaras. Darėme mikrofabrikavimo darbus: aš dirbau su kaskadiniais lazeriais, Kristijonas su stibio lazeriukais. Iki kristalų auginimo dar nebuvome priėję, magistriniam darbui darėme smulkesnes užduotis. Buvo ir gamybos: gaudavome kristalinę plokštelę, kurioje suformuoti sluoksniai, reikėdavo tą plokštelę apdirbti, suformuoti mikrostruktūrą, uždėti bangolaidį ir kontaktus, užgarinti angas. Miunchene išmokome įvairių darbo su puslaidininkiais technologijų, litografijos, ėsdinimo būdų, magnetroninių dulkinimų, žodžiu, įgijome visų reikalingų technologijų įgūdžių. Dirbdavome po 14–16 val. per parą, mums patiems buvo nesuvokiama, kodėl mums suteikiamos tokios neįtikėtinos naujausių technologijų įsisavinimo ir naudojimo galimybės. Naudojomės visa įmanoma laisve. Galėjome kurti naujus puslaidininkius pradedant nuo koncepcijos, modeliavimo, skaičiavimo ir konkrečios užduoties eksperimentinio įgyvendinimo, kitaip tariant, galėjome dalyvauti visame kūrybiniame procese. Pabaigoje matuodavome gautus savo įtaiso ar prietaiso kūrimo rezultatus, įsitikindavome, ar gavome, ko norėjome. Dirbome išsijuosę ir mums tai patiko.

Kaip apibūdintumėte Miuncheno technikos universitetą?

A. Vizbaras. Tai elitinė mokslo ir studijų įstaiga, kuri ligi šiol man išlieka kaip pavyzdinė, be galo solidi ir kokybiška įstaiga tiek reputacijos, tiek ten dirbančių mokslininkų kvalifikacijos prasme. Tai išties pavyzdinė inžinerinės minties mokykla.

K. Vizbaras. Vokiečiai mus vienareikšmiškai sužavėjo, Miuncheno technikos universitete mes geriausiai atsiskleidėme, tarsi būtume suradę save.

PICT0148_web
Simbolinio Lietuvos verslo paramos agentūros padovanoto ąžuoliuko už geriausią MTTP projektą sodinimas prie VU Fizikos fakulteto. Už ąžuoliuko l. e. p VU rektorius prof. dr. Juras Banys, Dominykas Vizbaras, Kristijonas Vizbaras, VU Fizikos fakulteto prodekanas doc. dr. Kazimieras Glemža, Augsutinas Vizbaras, šalia ąžuoliuko Elenutė Vizbaraitė

Kaip dirba vokiečiai

Kaip paaiškintumėte vokiečių mokslininkų laimėjimus ir ypač technikos mokslų srityse? Kas lietuviams trukdo tokių laimėjimų pasiekti, nejau tik menkesnės finansinės galimybės?

A. Vizbaras. Man sunku trumpai apibūdinti, bet vokiečių techninės minties mokykla garsėja nuo seno. Gabių žmonių pakanka ir Lietuvoje, bet mūsų jaunimas atėjęs į aukštąją mokyklą dažnai nežino nei ką, nei kaip daryti. Vokietijoje daugiau tikslingumo, jaunimas labiau orientuotas į praktinę veiklą, nors ne visi ir ten geri.

K. Vizbaras. Pasakyčiau, kad pagal gabumus tiek čia, tiek ten žmonės vienodi, bet Vokietijoje pati darbo organizavimo sistema yra pavyzdinė. Tarkime, jaunuolis per silpnas būti asistentu, bet jį galima priimti kaip asistento padėjėją, ir jis puikiausiai atliks skirtas užduotis. Jeigu vokiečiui skirtas uždavinys, tai jis siekia daryti ir padaryti iki galo, ar tai būtų paprastas, ar sudėtingas dalykas.

A. Vizbaras. Vokiečiai gan aiškiai suvokia hierarchijos svarbą, o ji paremta kompetencija. Į aukštesnes pareigas skiriamas tas, kuris jas gali atlikti geriau, taigi ir turi užimti. Profesoriai, su kuriais yra tekę turėti reikalų, savo pareigas užėmė tikrai ne pagal pažintis.

K. Vizbaras. Vokietijoje mokslinė grupė sudaryta iš vieno profesoriaus, vieno mokslinį laipsnį turinčio asmens, dažniausiai atliekančio administracinę funkciją, o likusias pajėgas sudaro doktorantai – 7–10 žmonių – ir studentai. Nėra taip, kaip dar galima sutikti Lietuvoje, kai į mokslinę grupę sutelkiami visi laipsniuoti asmenys ir nebeaišku, kas nuo ko priklauso, kas kam pavaldus. Vokietijoje studentai keičiasi, o profesorius mokslinei grupei vadovauja 10–13 metų. Pagrindinė mokslinių tyrimų jėga yra doktorantai. Jeigu Lietuvoje doktorantai vis dar laikomi studentais, tai Vokietijoje jie yra mokslo darbuotojai, kuriems privalu daryti mokslą. Ir mes Miuncheno technikos universitete pagal kontraktą buvome mokslo darbuotojai, darėme mokslą, o profesorius spaudė, kad visas procesas vyktų sėkmingai.

Bet doktorantams reikia mokytis.

A. Vizbaras. Tam yra knygos, bibliotekos, pagaliau tam yra profesoriai, su kuriais galima diskutuoti. Kas savaitę rengiami seminarai, kur paskaitas skaito kvietiniai svečiai iš užsienio. Doktorantai suaugę žmonės, kurie gilinasi ir mokslo siekia savarankiškai.

Tęsinys sekančiame Nr.