Slenksčiai ir užtūros šiandieninės elektronikos kelyje

IMG 7617 tais

Vilniaus universiteto Kietojo kūno elektronikos katedros doc. dr. Mindaugo Viliūno pagrindinė mokslinio darbo sritis – krūvininkų transporto tyrimai netvarkios struktūros medžiagose. Tiek šie tyrimai, tiek jo universitete studentams skaitomi kursai („Mikroprocesorių technologijos“, „Skaitmeninių signalų procesoriai“, „Skaitmeninių signalų procesorių taikymai“ ir „Kompiuterizuotieji fizikiniai ir technologiniai matavimai“ tiesiogiai siejasi ir su įterptinių sistemų taikymu. Antrame pokalbyje su pašnekovu aptarsime sunkumus, iškylančius mūsų elektronikų kelyje. Pirmąjį pokalbį skaitykite: http://is.mokslasplius.lt/iterptines-sistemos-ir-fizika/

 Siekiant išvengti nusivylimo

Nemažai gabių jaunų žmonių nori dirbti įterptinių sistemų srityje. Su kokiais sunkumais jie dažniausiai susiduria, ką turėtų žinoti, kad nebūtų išankstinio nusivylimo?

Mindaugas Viliūnas. Lietuvos talentingiausiam jaunimui didelių sunkumų kyla ne todėl, kad trūksta darbo vietų, nes darbo vietą, savo firmą ir pats žmogus galėtų susikurti. Blogiausia, kad pradedančiajam verslą rinka yra maža, o išėjimas į užsienio rinką toli gražu nėra paprastas. Neužtenka žinoti klientų reikalavimus, svarbu žinoti sertifikavimo ir kitas subtilybes, su kuriomis tenka susidurti. Tenka konkuruoti su pigiomis, nors ir ne itin kokybiškomis, bet dažniausiai tarsi sertifikuotomis Azijos kraštų prekėmis. Sakau tarsi, kadangi jeigu mėginame atlikti jų bandymus ir patikrą, neretai įsitikiname, kad jos dažnai deklaruojamų parametrų neatitinka. Kai mes savo gaminiams norime gauti sertifikatus, tai jiems keliami griežti Europos Sąjungos reikalavimai. Štai Elektromagnetinio suderinamumo laboratorija atlieka bandymus, griežtai įvertina gaminį, bet Vokietijoje, ar kurioje kitoje ES šalyje tos laboratorijos išvados pripažįstamos tik kaip patariamosios – bandymai atliekami iš naujo. Nors mūsų laboratorija sertifikuota, bet jos bandymų rezultatais nepasitikima. Lyg ir nėra pagrindo nepasitikėti, bet nepatiklumas egzistuoja.

Išeitų, kad elektronikos inžinerijoje mes vis dar nesame lygiavertė Vakarų pasaulio dalis?

IMG_7617_tais
M.Viliūnas, foto G.Zemlicko

M. Viliūnas. Nesame įvairiapusiškai integravęsi į vakarietišką sistemą. Moksle yra kitaip, ten reikia projekto finansavimo, dotacijų, o inžinerijoje suprojektavai, pagaminai ir parduoti. Projektavimo srityje turime neblogų pajėgumų, gerus specialistus rengia Kauno technologijos ir Vilniaus Gedimino technikos universitetai, prisideda ir Vilniaus universiteto fizikai. Pagaminti taip pat galime ir visai neblogai, tuo labiau, kad Lietuvoje veikia ir stiprūs užsienio kompanijų padaliniai, elektroninių prietaisų gamybai besinaudojantys kontraktinių surinkėjų paslaugomis. Žinoma, tie gaminiai į rinką patenka su užsienio kompanijų ženklu. Lietuvos fizikai ir inžinieriai vertinami, nes dažniausiai dirba ne nuo skambučio iki skambučio, bet vedini vidinio susidomėjimo. O rinkodaros, sertifikavimo dalykai užsienyje mums vis dar išlieka geroka kliūtis. Apie patentavimą nė nesinori kalbėti – patentas atsiperka tuo atveju, kai tavo prekė perkama, o kad ją pirktų reikia turėti vardą, būti žinomam. Todėl kai kurie potencialūs pirkėjai stengiasi palaukti, kol patento galiojimas baigsis, ir netrukdomai pasinaudoja išradimu.

Lietuviški valdikliai japonų šviestukų gamybos linijose

Lietuviškų lazerių kūrėjai turi išsikovoję nemažą tarptautinį pripažinimą. Kiek tai padeda tarptautinėje erdvėje įsitvirtinti ir kitų techninių krypčių Lietuvos mokslininkams ir inžinieriams, tuo pačiu dirbantiems įterptinių sistemų srityje?

M. Viliūnas. Kaip minėjau, Lietuvos inžinieriai tarptautinėje erdvėje pakankamai gerai kotiruojami. Klausimas būtų, kodėl lietuviškų plačiau žinomų gaminių pasaulyje parduodama pernelyg mažai? Man pačiam yra tekę pasidarbuoti, projektuojant ir gaminant lazerio autofokusavimo valdiklius (kontrolerius) japonams, komplektuojantiems įrangą šviestukų gamybos linijoms. Tos gamybos linijos iš vadinamųjų vaferių (angl. Wafer), puslaidininkių plokštelių, pjausto šviestukus. Iš pradžių lazeriu įbrėžiamas brūkšnys pagal kurį laužiama.

Panašiai stiklius įrėžia stiklą ir pagal rėžį nulaužia?

M. Viliūnas. Skirtumas tas, kad stiklius naudoja rėžtuką, o šviestukai pjaustomi lazerio spinduliu. Technologinė problema ta, kad puslaidininkio paviršius nelygus, o lazeris turi būti fokusuotas į plokštelės paviršių mikrometro tikslumu. Jeigu nėra tikslaus fokusavimo, lazerio spindulys puslaidininkio paviršiuje arba neturi pakankamai galios „įrėžimui“, arba rėžis suformuojamas po paviršiumi. Dėl laužimo gali subyrėti kristalas, didėja nuostoliai. Suprojektavome tokią įterptinę sistemą, kuri seka paviršių, filmuodama labai greta 1D (vienos dimensijos) kamera ir pagal tai mikrometro tikslumu kilnoja lazerio fokusavimo galvutę. Bene 30 proc. visų šviestukų gamybos linijų pasaulyje, ko gero, dirba su šiuo mūsų sukurtu valdikliu. Pavyko išplaukti kaip tik su ta banga, kad pasaulyje žinomi ir vertinami lietuviški lazeriai. Bet tai ne plataus vartojimo dalykas, o tik tam tikroms įmonėms reikalingi valdikliai.

Ar netobula techninė terminija stabdo pažangą?

Ko reikia, kad Lietuvos mokslininkai ir inžinieriai galėtų imtis daug didesnių tarptautinių projektų?

M. Viliūnas. Mums reikia tapti tos srities tarptautinės sistemos dalimi, o tam reikia integruotis pagal daugelį parametrų. Gali nuskambėti juokingai, bet netgi tarptautinės terminijos reikalai yra svarbūs. Dabar visais būdais peršami lietuviški terminai, bet jei pagal visus taisyklingos lietuvių kalbos reikalavimus bus parašytas techninis tekstas, tai jo net ir patys tos srities specialistai nesupras. Nebent su naujausiais terminų žodynais pavyktų iššifruoti. Reiktų susitaikyti su tuo, kad tarptautiniai angliški terminai plinta ir reiktų leisti jiems gyvuoti.

Kaip tada atrodytų lietuviški techniniai tekstai? Taptų pavyzdiniais barbarizmų tekstais. Rašykime aprobuotus lietuviškas terminus, o į skliaustus dėkime kad ir įprastus angliškus. Profesionalai susikalbės ir puskalbe, bet studentams, inžinieriams, dėstytojams privalu diegti atsakomybės gimtajai kalbai jausmą. Juk nenorime, kad lietuvių kalba išvirstų į Franko Kruko žargoną.

M. Viliūnas. Visa tai suprantama. Tačiau kalbininkai turėtų didinti toleranciją užsieniniams terminams. Pirmiausia nesiūlyti iš piršto laužtų lietuviškų terminų. Lietuviški net į elektroniką atėję terminai dažniausiai kilę iš agrarinės kultūros srities, visokios vartyklės vietoj „draiverio“ išduoda mus buvus, o per kalbą ir tebesant žemdirbių tauta. Pirmoji kalbos funkcija – teisingai perduoti informaciją. Ir jeigu mes sugebame gerai, tiksliai perduoti informaciją, tai kalba gera.

Sutikčiau, jei kalbėtume vien apie techninę, gal profesinę kalbą, bet kalboje atsispindi tautos tradicijos, istorija, visa mentalinė kultūra. Ir tas tęstinumas yra didžiulis turtas, nes per tautos kalbą susikalba kartų kartos, o ne vien tik vienos kartos ir tos pačios srities specialistai.

M. Viliūnas. Tam tęstinumui puikiausiai tinka buitinė kalba, bet jeigu norime neatsilikti nuo pasaulinių procesų, tai privalome ir su terminais neatsilikti. Teko apie tai kalbėtis su japonais, ir jie pripažino, kad atsilieka, nes kiekvienam tarptautiniam terminui studentams tenka išmokti japonišką to žodžio reikšmę. Kol nėra vadovėlių su naujausiais japoniškais terminais, tai to dalyko jie ir nežino. Techninių disciplinų studentai vėluoja tiek, kiek vėluoja pasirodyti tos srities vadovėliai. Ir tai šalis, kuri daug lėšų gali skirti vadovėlių leidybai.

Mūsų kalbininkai tuos užsienietiškus terminus sužino tik tada, kai jie juos pasiekia per mūsų mokslininkų tekstus.

M. Viliūnas. Bijau, kad nelabai pasiekia. Specialistai pasiūlo keletą naudotinų terminų, iš kurių kalbininkai atsirenka lietuviškuosius. Tuos, kurie artimiausi žemdirbių palikuonims. Reikia palaukti, kol tie terminai natūraliai nusistovės ir tada priimti arba lietuvinti. Rašydami diplominius darbus studentai labai vargsta, nes iš jų reikalaujama „taisyklingų“ terminų. Lauko tranzistoriaus valdantis elektrodas angliškai yra Gate, lietuviškai – sklendė. Tačiau rusų kalboje tas terminas išverstas kaip „затвор“. Kažkas versdamas iš rusų į lietuvių kalbą išvertė „užtūra“, dabar šis terminas įsigaliojo. Gražus lietuviškas terminas „sklendė“ jau nebetinka, galioja aprobuota „užtūra“. Nors sklendė šiuo atveju yra tikslus žodis, nes ji tranzistorių atidaro arba uždaro. Pastarasis terminas suprantamas ir nespecialistui, bet elektronikoje pasitaiko ir tokių, kurie bet ką gali įvaryti į neviltį.

Bet štai paminėtoji užtūra reiškia tvenkinio atitvarą ledams sulaikyti, užtvankos daubos apsauginį pylimą, taip pat viena reikšmė – susilaikymas kalboje ir kantrybė. Siejasi ne su agrarine kultūra, bet elektronikoje skamba keistai.

 Informacijos nebūna per daug

Kiek Jus pasiekia informacija apie naujausius Lietuvoje dirbamus darbus įterptinių sistemų srityje? Kokias šios srities publikacijas Jūs rekomenduotumėte perskaityti savo studentams?

M. Viliūnas. Manau, būtų prasminga pristatyti elektronikos bendroves, Lietuvoje dirbančias su įterptinėmis sistemomis. Didžioji dalis tų įmonių tuo užsiima. Pirmiausia tos publikacijos išties galėtų praversti studentams. O kaip studentas ieško darbo? Per pažįstamus, pasiskaitymus, per gandus. Jeigu sudomina publikacija ar pasiekusi žinia, galima nueiti pasikalbėti į firmą, jeigu net ji naujo darbuotojo ir neieško. Galimas daiktas, studentas turi idėjų ir jomis gali sudominti bendrovės vadovus. Juk jauni žmonės paprastai turi idėjų, kaip nebūtų keista. Studijuodamas jaunas žmogus sužino kai kuriuos dalykus, išgirsta ir apie problemas, kartais jam kyla minčių, kaip būtų galima kai kurias problemas išspręsti. Gal pajėgumų jam dar trūksta, bet pati idėja gali būti vertinga. Ir jeigu pavyksta rasti tokią bendrovę, kuri pasiūlymu susidomi, tai gali būti visai neblogas rezultatas.

Daug priklauso nuo bendrovės vadovų, kiek jie imlūs naujovėms ir kiek linkę pasikliauti idėjų nešėjais „iš gatvės“.

M. Viliūnas. Matau bent dviejų tipų vadovus: dalis jų patys neseniai buvo studentai, tiesa, dalis jų yra nemaži pavaldinių išnaudotojai. Tai nėra labai blogai, nes jei pretendentas į darbo vietą sugeba savo interesą apginti, tai bent jau galės gauti darbo. Kita vadovų dalis yra tipiški vadybininkai, ne itin suprantantys fizikinius ar inžinerinius procesus. Vis dėlto dauguma Lietuvos vadovų yra pakankamai kvalifikuoti ir imlūs idėjoms, tad didesnių bėdų dėl vadovų nepastebiu.

Kai matome išvykstančių jaunų žmonių srautus į Airiją, Jungtinę Karalystę ir kitas ES šalis, nejučia kyla klausimas ir dėl įmonių vadovų kompetencijos.

M. Viliūnas. Prabėgus metams kitiems savo buvusius studentus dažnai sutinku, kalbamės ir paprastai niekas nesiskundžia dėl Vilniaus universiteto Fizikos fakultete praleistų metų. Viena išimtis buvo, bet pats pašnekovas pripažino klaidingai pasirinkęs profesiją. Jis pamatė studijų programoje žodį vadyba (moderniųjų technologijų fizika ir vadyba), įstojo į šią specialybę. Ko gero, mano praktikoje tai buvo vienintelis nepasitenkinimas pasirinktąja specialybe mūsų fakultete. Pastebiu, kad net metus kitus pasimokę Fizikos fakultete, o vėliau pasirinkę kitas studijas, tarsi ir prarasto laiko nelabai gailisi. Vadinasi, tai nebuvo veltui sugaištas laikas. Užtenka pasižvalgyti, kiek fiziką baigusiųjų vadovauja įvairioms bendrovėms, kartais ir mažai ką bendro turinčiomis su griežtaisiais mokslais, kad suprastume, jog šiuos mokslus krimtęs nemažai vertas. Fizikus neretai galima išvysti išties mažai įtikėtinose vietose. Kodėl iškyla fizikai? Todėl, kad tai universalus išsilavinimas, o darbui su įterptinėmis sistemomis ypač tinkantis.

Kad Lietuva pasauliui nebūtų terra incognita

Kur Lietuvoje įžvelgiate įterptinių sistemų panaudojimo palankiausias perspektyvas moksle ir inžinerijoje?

M. Viliūnas. Jei mintyje turime mūsų Fizikos fakulteto Kietojo kūno katedroje dirbamus darbus, kad ir kuriant organinius šviestukus, pirmiausia investicijas reiktų nukreipti į paties fizikinio proceso tyrimo darbus. Tarkime, kursime įterptinę sistemą, valdančią šviestukus. Tam, kad tas sistemas būtų galima pasiūlyti plačiai rinkai, reiktų sukurti pačią mikroschemą ar jų rinkinį, o tam būtinos didesnės investicijos ir pastangos, tad mes šiandien galime tokios užduoties imtis nebent bendradarbiaudami su kuria nors užsienio bendrove. Lietuvoje neturime puslaidininkių gamintojų, ir tai stabdo mūsų pastangas taip pat ir įterptinių sistemų srityje, nes tai susiję dalykai.

Kaip paaiškintumėte tą faktą, jeigu Lietuvoje veikė susivienijimai „Nuklonas“, „Venta“, kuriuose gaminami puslaidininkiai buvo labai plačiai žinomi?

M. Viliūnas. Išties Lietuvoje idealios sąlygos puslaidininkių pramonei kurti ir plėtoti. Paprastai šios pramonės įmonės statomos atokiau nuo didelių kelių, oro uostų ir kitų padidintos vibracijos vietų. Tinkamų tokiai gamybai vietų Lietuvoje pakanka. Turime ir kvalifikuotų, nelinkusių streikuoti žmonių, ir gerą infrastruktūrą. Tiesa, tam reikia itin didelių investicijų, o kad jos ateitų į Lietuvą, reikia ir saugumo. Todėl tokioms įmonėms pasirenkama Malaizija ar Tailandas, kur dažni potvyniai, cunamiai ar žemės drebėjimai, bet investuotojai nesijaučia rizikuojantys. O į Lietuvą nesiveržia. Kodėl? Palikime spręsti mūsų skaitytojams. Kodėl gi Didžiojo brolio nepaminėjus? Juolab neseniai vėl grasino ateiti atsiimti, kas jiems priklauso. Beje, tai darė aukštas pareigas užimantys veikėjai.

Kokią matote išeitį?

M. Viliūnas. Turime integruotis į bendrą tarptautinę tos veiklos sistemą, tapti šio pasaulio dalimi, ką ir siekiame daryti. Nebūtinai sekti tik Europos pėdomis, nes ji sensta, turi ir kitų bėdų. Geriausių pavyzdžių galima pamatyti ir perimti taip pat iš kitų žemynų, šiuolaikinėje elektronikoje daug pasiekusių valstybių. Kinai tik dabar pradėjo kurti savo puslaidininkių pramonę, gaminti savo procesorius. Atrodytų, pinigų investicijoms turi pakankamai, bet nesišvaisto, nes tai labai didelių investicijų reikalaujanti pramonė.

Kalbėdami apie puslaidininkių pramonę mintyje turime ir įterptinių sistemų problematiką, nes tai tarsi sesės dvynės, šiuolaikinės elektronikos vienas iš pagrindų.

M. Viliūnas. Mums reikia investuoti į elektronikos pramonės kūrimą pajėgių partnerių. Kai savo valstybėje teritorija, ištekliai ir intelektinis potencialas įsisavinamas, pradedama žvalgytis į kitas šalis. Taip daro Japonija, Pietų Korėja ir kitos šioje srityje daug pasiekusios šalys. Todėl svarbu sudominti turinčius pinigų ir ieškančius naujų idėjų, galimybių. Lietuva galėtų būti patraukli daugeliu atveju. Europa turi pinigų, bet jai stinga žmonių, kurie kad ir mūsų aptariamais dalykais giliau domėtųsi. Europoje pasiekta ta būsena, kai Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje ar Austrijoje būti fiziku ar inžinieriumi tarp jaunimo jau nėra siekiamybė, ten tai jau nėra prestižinės specialybės. Reikia daug dirbti, sukti smegenis, o dabartinis jaunimas nori gyventi gerai be didesnių pastangų. Užtat šios turtingo šalys taip mielai priima taip pat ir Lietuvoje šias specialybes įgijusius jaunus žmones. Kad ir Azijoje sunkiau jauniems žmonėms prasimušti negu minėtose Europos šalyse, nes ten jau nėra tiek daug norinčių krimsti „kietus“ mokslus.

Investicijas reikia sugebėti prisivilioti. Ar turime tam tinkamų tarpininkų, savotiškų antreprenerių, ar kas nors mūsų ministerijas vertina kad ir pagal tokį kriterijų: kiek sugebėta į Lietuva atvesdinti naujų investitorių? Ko gero, daugiausia tikimės malonių atsitiktinumų, kad iš dangaus nukris keptas karvelis.

M. Viliūnas. Kiekvienas iš Lietuvos, nuvažiuojantis dirbti į kitas šalis yra savotiškas mūsų šalies ambasadorius. Jis pasakoja apie Lietuvą ir jos galimybes, gali į užsienį pasikviesti savo buvusius ar esamus kolegas, pagaliau iš užsienio į Lietuvą gali pasikviesti suinteresuotus asmenis. Kalbu pirmiausia apie mokslo, verslo žmones. Šia prasme viskas klostosi visai neblogai. Bet reikia bendros integracijos – mokslo, verslo, kultūros, kad rastųsi susirašinėjimas. Kad į Lietuvą atvažiavusieji nepasijustų tarsi visai nesuprantamoje ir nežinomoje žemėje.

Integracija su išoriniu pasauliu reikalinga, nežiūrint į tai, kad sparčiai prarandame savo intelektinį potencialą – išvažiuojantį iš Lietuvos jaunimą.

M. Viliūnas. Nepasakyčiau, kad tai prarastas potencialas. Žmonės išvažiuoja, paskui vėl grįžta į Lietuvą.

Ar Kietojo kūno katedroje turite bent vieną sugrįžusį jaunikaitį?

M. Viliūnas. Tarkime, Japonijoje mūsų sukurtus valdiklius pardavinėjantis kolega bene 10 metų padirbėjo, dabar grįžo į Lietuvą (tiesa, jau spėjo išeiti iš jaunikaičio amžiaus), toliau daro panašius dalykus. Ir tai visai įprasta, nieko nestebina. Mūsų katedroje grįžo padirbėjęs Suomijoje ir Anglijoje dr. Kristijonas Genevičius arba, pvz., kad ir Teorinės fizikos katedros profesorius Darius Abramavičius ilgai dirbęs užsienyje. Šiandieniniam mokslui Lietuvoje jau turime nepalyginamai geresnes sąlygas, negu prieš 10–20 metų. Prisimenu, 1995–1996 m. reikėjo mums tam tikrą oscilografą įsigyti: jeigu ne G. Soroso fondo parama, tai būtų buvę riesta. Lietuvai tapus ES nare tokius ir visa klase tobulesnius prietaisus mes jau studentams duodame naudotis.

Taigi dabartinis finansavimas, manau, nėra neblogas, bet blogai, kokia forma jis ateina. Viską gadina nepasitikėjimu ir biurokratija grįsta viešųjų pirkimų tvarka, kuri net dėl kainų duoda priešingą efektą negu iš jos tikimasi – mes prietaisus perkame už didesnes kainas, negu tai daro privačios firmos. Jau nekalbant apie pasirinkimo laisvės ribojimą ir tiesiog sveiku protu nesuvokiamus užlaikymus. Yra pasitaikęs atvejis, kai tiekimo firma sužinojusi, kad pirkėjas bus Vilniaus universitetas, o pirkimas vyks konkurso keliu, tiesiog konkurso pradžioje atsiėmė pasiūlymą, o po to, įkalbinėjama dalyvauti, stipriai pakėlė kainą, nes turėjo skirti daug darbuotojų, laiko dokumentų kilnojimui, o ir pinigai būtų įšaldyti geram pusmečiui. Ir laimėjo konkursą su didesne negu dviguba kainos persvara prieš labiau patyrusius konkurentus.

Galiojanti supaprastinta tvarka dėl smulkių pirkimų iš konkursą laimėjusių įmonių yra nebloga galimybė paprastai įsigyti medžiagų ir įrankių, tačiau kainos požiūriu iš prigimties yra bloga – jei verslininkas žino, kad jis vienintelis tiekėjas, jokios pasirašytos sutartys jo nesulaikys nuo kainų kėlimo. Žodžiu, mokslininkai nėra politikai ar kelininkai, jais būtų galima labiau pasitikėti. O ir pirkimų sumos yra nedidelės.

Įterptinės sistemos yra šiuolaikinės inžinerijos labai svarbi dalis, turinti didelį potencialą. Kaip Jūs ją apibūdintumėte?

M. Viliūnas. Tai sritis, kur visi turi darbo: KTU ir VGTU parengtieji bendro pobūdžio inžinieriai, taip pat ir fizikus rengiantis VU Fizikos fakultetas. Galbūt mūsų parengti fizikai ir neturi daug specifinių darbo su įterptinėmis sistemomis žinių, užtat tas sistemas taikydami jie sugeba spręsti fizikines problemas. Neabejotinai ši veiklos sritis Lietuvoje smarkiai plėsis jau artimiausiais metais. Ateityje kiekvienas elektrą naudojantis prietaisais ar įtaisas turės įterptinę, ir ne vieną sistemą.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas