Siekiant mokslo ir verslo sanglaudos (1)

Leichter file54832119 65aee679

Kalbiname įterptinių sistemų projekte numatytų mokymų vieną iš lektorių – asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorių Edgarą Leichterį.

Jis 1999 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, o 2002 m. to paties universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Teisininko ir vadybininko kvalifikacija teikia gerus pagrindus gilintis į kompleksinių problemų sprendimą. 2002–2005 m. dirbo VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“, kurioje teko dalyvauti kuriant kokybės valdymo sistemą sprendžiant ES paramos programų administravimo užduotis. Nuo 2005 m. vadovauja asociacijai „Žinių ekonomikos forumas“. E. Leichterio domėjimosi sritys: žinių ekonomikos plėtra, inovacijų tinklų, mokslo ir technologijų parkų, integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimas ir plėtra, valstybės strateginis valdymas, administracinės naštos verslui mažinimas, ES struktūrinių fondų paramos valdymo tobulinimas, verslo ir mokslo bendradarbiavimo skatinimas. Šiuos ir kitus klausimus E. Leichteriui tenka nagrinėti ir spręsti dalyvaujant daugelio ministerijų ir Vyriausybės darbo grupių veikloje.

 Gerbiamasis Edgarai, išvardytoje visoje plačioje Jūsų veikoje ir interesų erdvėje nematyti įterptinių sistemų pavadinimo.

E. Leichteris. Nematyti, nes mano veikla tiesiogiai nėra susijusi su įterptinėmis sistemomis, tačiau mokymų dalyviams akcentavau daugiau politinį kontekstą.

Ideologu, kaip dar ne visai seniai būtumėte pavadintas. Šiais laikais pernelyg didelis rimtumas erzintų, dvelktų per dideliu susireikšminimu, bet esmė ta pati: mokymai turi suteikti atspirtį, tam tikrą, kad ir nedidelį trampliną norintiems reikštis taip pat ir įterptinių sistemų veikloje, išradyboje, mokslo ir verslo sanglaudoje. Ko tam reikia? Valstybėje ir pasaulyje vykstančių procesų suvokimo?

Leichteris image
Verslo skatinimo projekto „InoLaboratorija“ dalyvių konsultacija verslo kūrimo klausimais: Paulius Lučinskas, Raimundas Balčiunaitis, Donatas Austys ir Edgaras Leichteris

E. Leichteris. Daugelį metų tarybinėje sistemoje buvo ugdomas koks nori, bet tiktai ne verslus žmogus. Būti versliam reiškė susidurti ir su tam tikrais teisinės atsakomybės aspektais. Buvo ugdomi geri vykdytojai, specialistai, galintys atlikti konkrečias gamybines užduotis, kurie dirbdavo dažniausiai prie atskirų modulių ar mazgų. Iš tų atskirų modulių po Nepriklausomybės atgavimo pumpuravosi pirmosios sėkmingai veikusios įmonės (biotechnologijos, lazerių, informacinių technologijų ir kt.), bet vėliau pastebime didelę tuštumą. Naujų investicijų į mokslą nebuvo, mokslas buvo tarsi nustumtas į šalį, o populiarėjo greitieji „gariūniško“ tipo verslai. Kai įstojau į universitetą, dėstytojai mus gyrė: šaunuoliai, kad pasirinkote universitetą, o ne Gariūnus, pamatysite, kad aukštasis išsilavinimas jums labai pravers… Nors galvoju, kad kai kuriems verslo įgūdžiams formuotis, realaus gyvenimo suvokimui neblogai būtų padėję ir Gariūnai.

Šiandien tolstame nuo Gariūnų? O gal artėjame?

E. Leichteris. Ką šiandien turime? 2007–2013 m. ES Struktūrinių fondų periode padarytos nemažos investicijos į mokslą, Žinių ekonomikos forumas toje veikloje gan aktyviai dalyvavo. Nelabai tikėjome, kad kone 10 proc. struktūrinių fondų lėšų bus skirta mokslo reikmėms, galvojome, kad gerai būtų bent 5 proc. išsikovoti. Taigi švietimas ir mokslas gavo pakankamai solidžią injekciją, nors ir ne visai sugebėjo ja pasinaudoti – pristigo administracinių gebėjimų protingai naudoti lėšas, veikti pagal parengtas strategijas ir atsižvelgiant į ateities vizijas. Pristigo valstybės ir regioninės politikos, nukreipiant investicijas į perspektyviausias sritis. Ligi šiol neturime ir toliaregiškos į ateitį nukreiptos mokslo politikos, bet turime nemažai atskirų elementų, kurie vis dėlto finansuojami. Ne tiek jau daug trūksta, kad rastume perspektyvius sąsajos taškus tarp mokslo ir verslo.

Pavyzdžių toli dairytis gal ir nėra didelio reikalo, nes po truputį įsisiūbuoja slėnių veikla.

E. Leichteris. Iš tikrųjų ne slėniai turėjo būti pagrindinis tos sąsajos instrumentas, bet nacionalinės kompleksinės programos.

Kaip atsitiko, kad nacionalinės kompleksinės programos buvo tarsi stumtelėtos į šoną, ir svarbiausias strateginis uždavinys nebuvo įgyvendintas?

E. Leichteris. Nacionalinės kompleksinės programos pradėjo spręsti paradoksalią problemą, kuri 2004–2006 m. formavosi per struktūrinius fondus. Mokslininkai gaudavo lėšų mokytis dirbti su modernia įranga, bet negavo pinigų tai įrangai nusipirkti.

Vežimas buvo pastatytas prieš arklį. Reformų metu taip dažnai būna.

E. Leichteris. Kažkas vyko ne taip, kaip turėjo vykti. Nacionalinės kompleksinės programos turėjo suformuoti tam tikras strategines įžvalgas – ką tvarkyti ir keisti, o slėniai turėjo būti vienas iš tų instrumentų, kuris turėjo realiai padėti tvarkyti ir keisti. Tačiau kai politikai pradėjo vartoti tam tikras naujas sąvokas, norintys gauti lėšų universitetų mokslininkai, vos išgirdę vieną magišką žodį slėniai, drausmingai išsirikiavo į eilę. Baigėsi tuo, kad beveik visi mokslo prioritetai ir potencialas buvo sujungta po slėnių vėliava. Buvo parengtos nacionalinės kompleksinės programos, bet vykdymo mechanizmai nesuderinti su numatoma slėnių veikla.

Ir tada priėjo Kindziulis… Norėjau pasakyti: į valdžią atėjo liberalai.

E. Leichteris. Išties tuo metu liberalai buvo atsakingi už Švietimo ir mokslo ministerijos veiklą. Naujai atėjusiems buvo sunku suvokti, kaip prieš tai buvusios valdžios sumanytos nacionalinės kompleksinės programos ir slėniai turi sietis tarpusavyje, todėl buvo nutarta visa tai integruoti „aukštesniu lygiu“. Atsirado jungtinių tyrimų programos. Viskas taip susivėlė, kad mažai kas šiandien besugeba išaiškinti, kur atsidūrė tie mūsų mokslo prioritetai.

Vietoj nacionalinių kompleksinių programų ir slėnių sinergijos gavome jovalą. Politikai valdžioje keičiasi, o košę srėbti tenka tiems, kurie dirba – mokslininkams. Jie išveš.

E. Leichteris. Nekaltinčiau politikų nesupratingumu. Daugeliu atvejų galima įžvelgti paviršutiniškumą, ir jis yra sisteminis keičiantis valdžioms. Deja, manau, kad ir toliau taip bus, tad reikia būti pasirengus. Tokia politikų duona. Kuo daugiau važinėju po pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad ir kitose šalyse vyksta labai panašiai. Politikas taikosi prie visuomenės nuomonės, o mokslu užsiima mažesnė visuomenės dalis, tad, kai tenka rinktis prioritetus, mokslas dažniausiai tampa kažkelintos svarbos rūpestis. Bet tai nereiškia, kad žemesnėse valstybės valdymo grandyse nėra žmonių, kurie suprastų mokslo svarbą.

Ar sunku suprasti, kad sėkmingiausiai reformos vyksta, kai kyla iš apačios? Juk tą rodo ir tarptautinė praktika, bet mūsų protus greičiausiai pasiekia ta patirtis, kai priimami valingi sprendimai ar net imamasi šoko terapijos.

E. Leichteris. Yra gerų prošvaisčių. Kai tekdavo dalyvauti įvairiose slėnių komisijose, girdėdavau Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų atstovų pasakymus: „Kadangi mes, biurokratai, negalime žinoti visų svarbiausių mokslo ir verslo prioritetų, perspektyviausių krypčių, tai tegu universitetai mums ir pasako…“ Tačiau tekdavo susidurti ir su tokia jau tarsi lietuviškos kultūros dalimi tapusia praktika: buvo pažadėta lėšų, paprašyta nusimatyti prioritetus, o iš universitetų pasipylė įrangos pirkimo pageidavimų sąrašai. Bet nė vienas universitetas nepasiūlė, kaip formuoti valstybės mokslo politiką, apsiribodamas savo paties poreikių tenkinimu.

Universitetai pasitenkino pageidavimų koncerto repertuaro sudarymu.

E. Leichteris. Vis dėlto esu tos nuostatos, kad slėniai buvo pradėti formuoti „iš apačios“. Iš dalies todėl slėniai ir pasisuko labiau į universitetus, o ne į verslą. Iš pradžių verslas aktyviai dalyvavo, bet vėliau pralaimėjo mokslininkams diskusijose ir šiek tiek atsitraukė. Tai blogai. Jeigu verslas būtų ir toliau drąsiai kovojęs, šiandien slėniuose turėtume didesnes verslo ir mokslo sanglaudos saleles.

Antras procesas ėjęs taip pat „iš apačios“, buvo Lietuvos mokslo ir studijų įžvalgos „Mokslioji Lietuva 2030“ formavimas: įkurtas atsakingas už vizijos formavimo procesą Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras prie Švietimo ir mokslo ministerijos, suformuota apie 200 mokslininkų bendrija, nusamdyti pasiūlymų rašytojai ir apibendrintojai. Lietuvos aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir visuomenės ekspertų darbo grupei vadovavo Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. dr. Arūnas Augustinaitis. Man pačiam teko vadovauti grupei, kurioje buvo verslininkai arba su verslu dirbančių institucijų atstovai – mokslo ir technologijų parkų, Lietuvos inovacijų centro ir kitų. Pagal Vokietijos Fraunhoferio instituto parengtą metodiką vedėme pakankamai turiningas ir nuoseklias diskusijas. Gimė tam tikra vizija. Bet štai kur ne viskas pasisekė. Kadangi didžią dalį tekstų rašė mokslininkai, tai dalies vizijos teksto ligi galo politikai taip ir nesuprato, o suprantamai perrašyti lėšų nerasta. „Moksliosios Lietuvos 2030“ įžvalga į politikų lygmenį taip ir neprasimušė.

Tęsinys Nr. 10.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas