Siekiant mokslo ir verslo sanglaudos (3)

Edgaras Leichteris 120120502115047

Pabaiga, pradžia Nr.9

Ar nėra taip, kad mūsų mokslininkams stinga sveiko verslumo, o verslininkams – moksliškumo? Todėl kartais sunku susikalbėti.

E. Leichteris. Pasakysiu, ką apie tai galvoju. Mano galva, reikia truputį pastiprinti Lietuvos mokslą ir nebūtinai šioje stadijoje verslumo prasme. Kai mokslas sustiprės, tada gal išties praverstų kiek prisukti finansinius „kranelius“, kad mokslas įgytų daugiau verslumo. Kol veikia finansavimo schemos per grantus, kol leidžiama valstybės lėšomis mokslininkams daryti tik tai, ką jie patys nori daryti, tol mokslininkams visai neapsimoka persiorientuoti į  taikomąją kryptį.

Apie tai verslininkai nuolat labai aiškiai signalizuoja. Sako: mes ateinam su mokslininkais kalbėtis, o jiems visai neįdomu, nes jie laimėjo grantus ir daro tik tai, kas jiems patiems atrodo svarbu. O verslininkams būtina gauti konkretų rezultatą, pagaminti baigtinį gaminį.

Jei būtų Jūsų valia, visus mokslui skiriamus grantus pakreiptumėte į taikomąją sritį? Priverstumėte kiekvieną mokslininką pagaminti ką nors konkretaus?

E. Leichteris. Kad nebūčiau apkaltintas fundamentinio mokslo žlugdymu ar ignoravimu, iškart atsakau: turi būti skiriamas tam tikras finansavimas ir fundamentinio mokslo reikalams. Būtent iš fundamentinių idėjų vėliau išauga ir praktiškiems poreikiams reikalingi sprendimai

Bet tą reikia suprasti taip pat ir politikams.

E. Leichteris. Reikia suprasti, o mes dažnai supriešiname fundamentinį ir taikomąjį mokslą. Svarbu suprasti teisingas proporcijas ir sritis, kuriose apsimoka telkti lėšas ir pajėgas, o ne blaškytis tarp kraštutinumų. Iš tų diskusijų, sumanios specializacijos gal net ginčų visi šie dalykai turėtų išsigryninti.

Gal asociacija „Žinių ekonomikos forumas“ ir gali paveikti tiek verslo, tiek  mokslo žmones pradėti mąstyti naujai ir jungtis? Taip pat ir į natūralius klasterius.

E. Leichteris. Mes tą ir bandome daryti, bet kaskart pasikeitus valdžiai nusvyra rankos. Tenka visą veiklą pradėti kone nuo nulio. Kol mūsų siekius pradedama suprasti, įsiklausoma, kol iš naujo įsivažiuojama, ketveri metai ir prabėga. O be valdžios ir politikų ką nors pakeisti neišeina. Kai baigsis europiniai pinigai, gal kai kas greičiau keisis. Bendraujant su vokiečiais ir kitais matome, kad jiems taip lengvai iš dangaus pinigai nebyra. Jie mums net pavydi ir stebisi, ko mes lendame į bendrąsias ES programas, nes tai, girdi, jų pinigai, o mums skiriamos Struktūrinių fondų lėšos.

Apibendrinkime, kas esmingo buvo pasakyta.

E. Leichteris. Manau, kad labai daug kas šiandien priklauso nuo pačių mokslininkų drąsos veikti. Labai svarbu nustoti pinigais remti visus biurokratinius darinius universitetų ir institutų viduje. Tai dažniausiai nepriklauso nuo valstybės, bet pačių institucijų reikalas, o jos vis dar apaugusios nereikalingais antstatais. Svarbu skatinti mokslininko drąsą eksperimentuoti ne vien savo siauroje tyrimų srityje, bet ir bendradarbiauti su verslu. Tai vėlgi universitetų ir kitų mokslo institucijų vidaus reikalas. O valstybė turi išdėlioti įvairaus gundančio masalo, kuris ir padėtų ieškoti mokslo ir verslo ryšio. Beje, dabar tai ir daroma.

Tą patį valstybė daro ir verslo srityje, skatina verslą nepamiršti bendravimo su mokslu. Tas pats vyksta valstybės politikoje, pasitelkiant ES sumaniųjų specializacijų bizūnėlį, primenantį, koks svarbus yra mokslo ir verslo dialogas. Po truputį mokslininkai ir verslininkais į tuos žaidimus įsitraukia, ką rodo ir kai kurie statistiniai duomenys. Reikalai juda, keičiasi į gera, nors gal ne taip sparčiai kaip norėtųsi. Beje, ir per daug ryžtingi pokyčiai dažniausiai atneša priešingą rezultatą. Jei tik pradedama svarstyklių lėkštę spausti į vieną pusę, tuojau pat susiformuoja interesų grupės, kuriančios atoveiksmį ir pradedama judėti priešinga kryptimi.

Iš tikro reiktų žmogui teikti tegu ir iliuziją, kad jis laisvas rinktis. Psichologinis veiksnys labai svarbus. Bet nuo mokslo politikos ir psichologijos grįžkime prie įterptinių sistemų, dėl kurių juk ir pradėjome pašnekesį.

E. Leichteris. Jei teisingai suprantu, tai įterptinės sistemos kaip tik ir yra ta sritis, kur galima turėti skirtingų sektorių, skirtingų technologijų sinergiją. O būtent to iš mūsų pageidauja ES savo sumaniųjų specializacijų paieškomis. Mums reikia turėti pakankamai žinių ir gebėjimų save atrasti tose veiklose bendros europinės sistemos labui. Taip pat svarbu pagrįsti, kuo esame išskirtiniai ar unikalūs savo tyrinėjimų srityse.

Prisimenu, kaip Lietuvoje kūrėsi Lietuvos kosmoso asociacija. Daug kas šaipėsi: kas čia bendro – Lietuva ir kosmosas? Bet kai suvoki, jog tai yra skėtis tam tikroms technologijoms, kurios Lietuvoje gyvuoja jau ne vienus metus – lazeriams, elektronikai, nanotechnologijoms, biotechnologijoms, tekstilei, net ir maisto paruošimo technologijoms. Iš Lietuvos tekstilininkų sukurto pluošto kuriami kosmonautų drabužiai ir skafandrų dalys. Ir panašių pavyzdžių galima pateikti ne vieną. Sudėtingiausioje elektronikos aparatūroje galima rasti ne vieną įterptinių sistemų pavyzdį, kurį sukūrė Lietuvos mokslininkai. Svarbu, kad mūsų mokslininkai siūlytų savo perspektyvius darbus, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, nes tik taip galės būti pastebimi tarptautinėje mokslo tyrimų erdvėje.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas