Siekiant mokslo ir verslo sanglaudos (2)

L2550099
1/52/53/54/55/5
3.50/5 (2)
loadingLoading...


Tęsinys, pradžia Nr.9

 Pasitelkę asociacijos „Žinių ekonomikos forumas“ direktorių Edgarą Leichterį, vieną iš įterptinėms sistemoms skirtų mokymų lektorių, toliau nagrinėjame mokslo ir verslo sanglaudos kai kuriuos aspektus. Kodėl ta geistina sanglauda taip ir netampa mūsų dienų realybe ir toliau išlieka neišsemiamų diskusijų tema? Kur to bendradarbiavimo neįgalumo šaknys? Pagaliau kaip visa tai susieti su įterptinėmis sistemomis, kurių šiame pokalbyje  juk neturime išleisti iš akiračio?

Štai į šį paskutinį klausimą mūsų pašnekovas Edgaras Leichteris ir bando pateikti atsakymą.

L2550099
E.Leichteris

E. Leichteris. Noriu atkreipti dėmesį į Europos Sąjungos naujos tematikos projektus, kurie gali būti aktualūs ir įterptinių sistemų srityje dirbantiems Lietuvos mokslininkams. „Europa 2020“ strategijoje atsirado nauja sąvoka – sumani specializacija, į kurią ir siūlau sutelkti dėmesį. Mintyje turimas ne sumanumas įsisavinant ES struktūrinių fondų lėšas, bet integruojant geriausias kompetencijas, kurios didintų ne tik Lietuvos, bet ir visos ES konkurencingumą. Kitaip sakant, reikia surasti ir pritaikyti skirtingose šalyse esantį potencialą tam, kad ES sėkmingai konkuruotų su JAV, Japonija ir kitomis kylančiomis pasaulio ekonomikomis.

Ar sugebėsime kad ir Lietuvoje esamas ir dar reikiamai nepanaudotas pirmiausia mokslo galimybes pritaikyti visos ES labui? Ar patys mes suprantame, kuo galime būti naudingi formuluojamiems tikslams pasiekti?

E. Leichteris. Praėjusio dešimtmečio viduryje tokie mėginimai jau buvo daromi su ES pagalba, kad ir kuriant regioninę inovacijų strategiją. Lietuvoje vyko diskusijos, kaip tą mūsų potencialą atrasti ir mėginti pritaikyti. Dalis tų diskusijų virto realiais projektais, kurie buvo finansuojami iš ES Struktūrinių fondų. Išaiškėjo ir tai, kad Lietuvoje neturime tradicijos diskutuoti tokiais svarbiais klausimais, ieškoti tinkamų specializacijų. Verslo atstovai tokias diskusijas vadina tuščiu laiko gaišinimu, o mokslininkai iš tų diskusijų mato reikalą nebent parašyti dar vieną straipsnį.

Tačiau ten, kur esama sėkmės pavyzdžių (besiformuojantys klasteriai, į slėnių programas įsitraukę aktyvesni verslininkai, inovacinius čekius aktyviai naudojantys asmenys), visada galima pastebėti ilgalaikius verslo ir mokslo ryšius. Man įspūdį padarė vienas anglas, 30 metų užsiiminėjęs mokslo komercializavimu. Jis pasakė: „Jūs nepatikėsite, ką gali padaryti dideli pinigai, ilgą laiką ir nuosekliai investuojami į mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimą“.

Ar anglas pasakė, kaip to bendradarbiavimo siekė ir pasiekė?

E. Leichteris. Nuosekliu darbu pasiekė. Pradėjus bendradarbiauti pirmieji bandymai gali nebūti sėkmingi, bet svarbu ir nesitikėti greitos naudos. Pamažu įsivažiavus išryškėja abipusė nauda.

Jūsų prisimintasis anglas kalbėjo kaip verslo atstovas? Skatino verslo žmones nenusivilti ir toliau remti mokslą?

E. Leichteris. Jis kalbėjo, kad valstybė turi skatinti, remti verslo ir mokslo bendradarbiavimą. Valstybė turi skirti tam tikras lėšas, o jų panaudojimo efektyvumą galima pajusti tik tada, kai bendroje veikloje augs ir verslo investicijos. Dabar Lietuvoje taip ir stengiamasi daryti: valstybės lėšas bandoma derinti su verslo kofinansavimu.

Grįžtant prie mūsų pradėtosios temos, kodėl Lietuvos mokslui kai kuriose srityse dažnai nepavyksta su verslu rasti bendros kalbos. Asociacija „Žinių verslo forumas“ dabar turi nemažai įvairių ryšių su studentais bakalaurais ir magistrantais, doktorantais ir mokslininkais. Skatiname jų verslumą. Tai nereiškia, kad norime juos nukreipti į verslą ir paversti verslininkais. Mokslininkams kaip tik stengiamės padėti susikalbėti su verslininkais, ar bent jau pasiekti, kad verslininkas išklausytų mokslininką. Ir ką pastebėjome. Bakalaurai kupini idėjų ir noro daryti verslą, bet neturi kompetencijos. Tarp magistrantų jau sunkiau rasti norinnčiųjų daryti kažką bendro su verslu. O doktorantai ir mokslininkai atvirai pažeria: „ Jūs tik palikite mane ramybėje, bet duokite pinigų, kad galėčiau gilintis į savo pasirinktą sritį“.

Bet kaip ir visur gyvenime yra išimčių, tomis išimtimis mes labiausiai ir džiaugiamės. Per tas išimtis pastebime, kad investicijos į slėnius jau pradeda duoti grąžą ar bent jau labai greitai duos. Ateina daug jaunų doktorantų, matančių, kad universitetai spėjo prisipirkti daug naujos įrangos, su kuria galima daug nuveikti, gal išeiti ir į verslui rūpimas sritis. Tai puikios prošvaistės.

Perspektyvą siejate su studentais bakalaurais, kuriuose dar kirba idėjos ir rusena gyvybė?

E. Leichteris. Todėl ši studentų grupė mus labai domina, su ja dirbame. Ką kalbėti apie mokslą, jeigu Europos šalyse net ir kultūra skatinama ekonomizuotis. Tenka nemažai važinėti po įvairias konferencijas ir pastebime tendencijų, kaip kultūros srityje dirbantys žmonės skatinami ieškoti ryšio su verslu ar bent užsitikrinti mecenatų paramą. Norėdami atrodyti socialiai atsakingi mecenatai gali padėti kultūrai, ją paremdami, neleisdami sunykti jos atskiroms sritims. Šia prasme mokslui gal paprasčiau tą paramą užsitikrinti.

Kai dirbome prie mokslo ir studijų įžvalgos „Mokslioji Lietuva 2030“, susidūrėme su žodžio mokslusis vertimo į anglų kalbą sunkumais. Mat tas žodis lietuviui apima mokymąsi ir mokslą, tad teko versti į anglų kalbą dviem žodžiais: „Life and learning Lithuania 2030“. Akivaizdu, kad unikalus ne tik lietuviškas žodis mokslus, mokslusis, bet ypatinga ir pati būklė, kurioje dabar esame. Mes nenorime visos Lietuvos žmonių paversti mokslininkais, bet labai norėtume paskatinti Lietuvos žmones bent truputį pradėti mąstyti kaip mokslininkai, naudoti turimas žinias ir kritiškai vertinti įvykius. Mintyje turiu ne tik ekonomiką, bet ir visuomenės gyvenimą.

Lietuviai nuo seno mokslą suprato ir kaip žinių perteikimą, įgijimą, t. y. mokymąsi. Juk net pirmokėlis, pradinukas eina mokslus, semiasi mokslų, t. y. žinių, įgūdžių. Tad lietuvių kalboje žodis „mokslas“ reiškia ne visai tą patį, ką anglų „science“ ar rusų „наука“. Vargu ar paprasta šią istoriškai susiklėsčiusią sąvoka išversti į kitas kalbas be atitinkamo komentaro, konteksto išaiškinimo. Beje, kodėl nepradėjus leisti aikraščio „Mokslioji Lietuva“? Galėtų sveikai konkuruoti su „Mokslo Lietuva“.

E. Leichteris. Jei suktume arčiau verslo reikalų, tai gera proga priminti, kad dabar užbaigėme klasteriams skirtą studiją. Identifikavome 46 klasterių idėjas Lietuvoje. Klasteris – tai junginys, kuriame mokslas nėra būtinas, bet kartais labai pageidautinas, o verslininkus jungia ekonominė nauda. Tai klasterių stiprybė, bet kartu ir silpnybė. Stiprybė, nes jei konkurentai susitaria dėl bendros veiklos, tai stipresnį ryšį būtų sunku sugalvoti. Tačiau kad jie dėl bendros veiklos susitartų, reikia įdėti labai daug pastangų.

Kaip kuriasi klasteriai Lietuvoje, kokiais pagrindais ir būdais?

E. Leichteris. Blogos praktikos pavyzdys: valstybė duoda pinigų, susikuria klasteris, „suvalgo“ pinigus, o kai nelieka pinigų klasteris išsiskaido. Yra ir gerų pavyzdžių, dažniausiai tose srityse, kur susiklostė ilgesnės verslo ir mokslo sąsajos. Tai natūraliai susiformavę klasteriai, virstantys į savotišką bendriją ar komuną, kurioje yra ir mokslininkų, ir verslininkų. Tokie klasteriai duoda naują vertę, paprastai dirba eksportui, dažnai patys išsilaiko ir be valstybės pinigų.

Deimančiukai, kurių patirtį reikia skleisti ir kuo plačiau.

E. Leichteris. Kad šie deimančiukai atsirastų, reikia sistemingų diskusijų ir būtent tų bendrijų viduje. Klasterių dalyvius suvienija įsivaizdavimas, kad bus daug pinigų. Tada visis susibėga, bet jei per keletą susitikimų neranda visiems priimtinų sprendimų – išsilaksto.

L2550101_RED
Raimundas Balčiunaitis, Donatas Austys suteikia daugiau šviesių prošvaisčių inovacijų veikloje

Man patinka mūsų lazerių kūrėjų ir gamintojų požiūris, kuriuo teigiama: mes ne per dieną tokie gražūs susibūrėme. Trejus metus pietavome kartu kiekvieną trečiadienį, kol prisitrynėme… Taip nuo paprasto bendravimo ir sąlyčio taškų paieškos prasideda labai svarbūs dalykai. Šia prasme mūsų valstybė gerai daro, kad inicijuoja ir organizuoja inovacijų čekių ir panašias schemas. Tegu ten nedideli pinigai, bet tai galimybė susieti verslininkus su mokslininkais ir priešingai.

Ko mums dar reikia išmokti iš vokiečių, danų, olandų ir kitų mokslo ir verslo bendradarbiavimo srityje patirtį turinčių šalių? Teko bendrauti su tokios veiklos tarpininkai iš Bremeno Vokietijoje. Tais tarpininkais dažniausiai dirba nenusisekę buvę doktorantai. Jie pabandė doktoranto duonos, išmoko bendrauti su profesoriais, bet suprato, kad mokslas – ne jų pašaukimas, tad pasuko į verslą. Suvokė ir kitą dalyką: rezultatą galinčios duoti sistemos esmė – neleisti verslininkui kalbėtis su profesoriumi akis į akį. Tiek verslininkas, tiek mokslininkas turi kalbėtis per tarpininką, kuris supranta iš pusės žodžio ir vienos, ir kitos „kalbėsenos“ žmones. Tai štai ir mums Lietuvoje reikia išsiugdyti tokių vertėjų iš verslo į mokslo kalbą ir priešingai. Kuo daugiau tokių žmonių turėsime, tuo bus geriau. Bet tam reikia ir tam tikrų finansinių injekcijų.

Maža pasakyti – reikia, bet kaip visa tai praktiškai įgyvendinti? Per minėtus klasterius, slėnius?

E. Leichteris. Iš dalies tai ir daroma. Valstybė turi inovacijų paramos tinklą, gebėjimų stiprinimą ir pan. Visa blogybė, kad ne visi išmokę gerai, atsakingai dirbti, tad nepavyksta išauginti pakankamo kiekio tokių gerų tarpininkų. Kurie išauga, prasisiekia, pabėga į konsultacines įmones. Gerai, kad bent lieka Lietuvoje, konsultuoja privačiai, o kartu labai sparčiai ugdomas suvokimas, ko reikia verslo ir mokslo bendradarbiavimui, gerėja ir šalies inovacijų rezultatai.

Tęsinys Nr 11