Interviu su Evaldu Pabrėža – Įterptinės sistemos, išradimai ir patentai (2)

L2480530 Col
1/52/53/54/55/5
4.00/5 (3)
loadingLoading...

Tęsinys, pradžia Nr 6

Evaldas Pabrėža, su kurio mintimis jau spėjome šiek tiek susipažinti pirmoje pokalbio dalyje, įsitikinęs, kad įterptinių sistemų specialistai Lietuvoje netrukus bus graibstyte graibstomi. Tas bumas turėtų prasidėti pirmiausia lazerių ir biomedicinos aparatūros kūrimo srityse, persimes ir į kitas sritis. Dar neseniai didieji mokslo proveržiai panašiai buvo siejami su informacinėmis technologijomis – vieną pretendentę į mokslo karalaites keičia kita. Jos privalumų kraityje – nanotechnologijos, kiti naujausi fizikos laimėjimai ir technologiniai sprendimai.

L2480530_Col
Evaldas Pabrėža (foto – G. Zemlicko)

Apie tai – pokalbio tęsinyje su Integrated Optics, UAB generaliniu direktoriumi Evaldu Pabrėža.

 

Reikia ar nereikia lįsti į svetimą daržą

Lazerių kūrimo sritis, kurioje ir Jūs pradedate reikštis, neįsivaizduojama be įterptinių sistemų taikymo?

Evaldas Pabrėža. Įterptinių sistemų taikymo sritis labai plati, todėl atsakysiu konkrečiu pavyzdžiu. Įkurtoje bendrovėje Integrated Optics, UAB mano partneris Jonas Jonuška yra elektronikas, prieš tai dirbęs su įterptinėmis sistemomis. Jis programuoja mikroprocesorius taikydamas asemblerio programą ir tai nemažai sakantis faktas. Dalis Jono idėjų, kuriant lazerius, kyla iš gero elektronikos ir optikos žinojimo. Gera lazerių gamybos komanda privalėtų turėti bent po vieną gerą elektroniką, mechaniką ir optiką, gal dar programuotoją, kuris užtikrintų sąsają su vartotoju. Tokia komanda jau gali siekti patikimo rezultato. Didesnėse lazerių bendrovėse elektronikos ir optikos schemų kūrėjai paprastai stengiasi nelįsti į savo kolegų daržą, o mano partneris būtent iš to tarpdiscipliniškumo semiasi idėjų. Kol kas pasiteisina.

Labai gerai, kad Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus atsirado ne vienas rizikos kapitalo fondas. Tai labai didelė paspirtis vystant startuolius – jaunas, tik įsikūrusias bendroves. Mes taip pat mėginsime pasinaudoti kurio nors fondo galimybėmis. Mes teikiame idėją, skiriame savo žinias ir darbo laiką, o atitinkamas rizikos kapitalo fondas įdeda savo lėšų – tai puikus derinys.

Ko reikia? Reikia, kad vienos srities mokslininkai teiktų užduotis kitos srities kūrėjams ar specialistams. Toks bendravimas gali būti labai rezultatyvus. Kol šito nebus, sunku būtų kalbėti apie didesnę pažangą.

Intelektinę nuosavybę svarbu deramai valdyti

Klausimas Jums kaip patentinių reikalų žinovui. Universitete dirbančio išradėjo mokslinės veiklos rezultatas priklauso jam pačiam, bet kartu yra ir universiteto nuosavybė?

E. Pabrėža. Domėjausi Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslinės veiklos rezultatų komercializavimo ir intelektinės nuosavybės valdymo strategija. Dokumente parašyta, kad intelektinė nuosavybė iš dalies priklauso ir universitetui, net jei ją sukuria studentas universitete nedirbantis. Mat jis naudojasi universiteto laboratorija, aparatūra, gal reagentais, kompiuteriu ir t. t.

Kas yra brangiau: intelektas, žinios ir kūrybai sunaudotas laikas (dažniausiai sunkiai apskaičiuojamas), ar techninės priemonės, reikalingos kūrybiniam rezultatui gauti?

E. Pabrėža. Taisykles patvirtino KTU, dabar tą bando daryti ir kiti universitetai. Jeigu neklystu, KTU taisyklėse numatyta, kad išradėjui turi tekti 40 proc. už įdiegtą išradimą gautos finansinės naudos, išskaitant tam tikras komercializavimo einamąsias išlaidas. Tai nėra blogai, jei išradėjui tektų 30–40 proc. iš komercializavimo gautų lėšų. Blogai kitkas. Universitetas (šiuo atveju kalbu ne apie KTU) pasiima dalį intelektinės išradėjo nuosavybės, bet dažniausiai neturi kvalifikuotų tos srities darbuotojų, kurie tą intelektinę nuosavybę galėtų deramai naudoti ir valdyti. Tam neskiriama finansinių išteklių, nėra ir patirties ta nuosavybe efektyviai pasinaudoti. Tai didžiausia problema.

Išradimų ribos tarsi neegzistuotų

Kuo jaunus protus galima sužavėti, kai kalbama apie sritis, kuriose taikomos įterptinės sistemos?

E. Pabrėža. Pasakysiu, kas mane patį buvo sužavėję. Dar dirbdamas UAB „Altechna“ turėjau reikalų su doktorantais lietuvaičiais iš Sauthemptono universiteto (University of Southampton) Jungtinėje Karalystėje. Jie kūrė technologiją kaip femtosekundiniu lazeriu į mažytį paprasto stiklo tūrį įrašyti kelis terabaitus informacijos. Milžiniškas informacijos kiekis, ir jis galėtų išlikti neribotą laiką, tiek, kiek gyvuotų pats stiklas. Jis neyra, o įrašytą informaciją sunku paveikti, nes stiklas atsparus net radiacijai, tad skrendant į ilgalaikes kosmoso misijas šis informacijos saugojimo būdas būtų labai patikimas.

Maža to, mūsų doktorantai Sauthemptone galvoja, kaip keičiant poliarizaciją stikle gaunami penki laivės laipsniai tai informacijai įrašyti. Kalbant paprastai, į vieną tašką pavyksta įrašyti daugiau nei vieną bitą informacijos. Kalbama ir apie kitokią nei dvejetainę informacijos įrašymo sistemą. Išradėjų laukia įdomių galimybių metas.

Gal ateis metas, kai ir femtosekundiniam* (fs) lazeriui pastatyti prireiks ne stalo, o pakaks laikyti jį saujoje?

E. Pabrėža. Apie išradimų ribas sunku kalbėti, jos tarsi neegzistuotų. Ribos gali tiek stebėtinai mažėti, tiek nenusakomai didėti.

Kad jau paminėjote Sauthemptono universiteto lietuvaičius, tai kodėl neprisiminti Grioningeno universiteto Olandijoje fizikų, kuriems vadovauja prof. Douwe A. Wirsma, o toje grupėje dirba ir lietuvis Andrius Baltuška, Vilniaus universiteto auklėtinis. Tai tos grupės vyrukai generavo trumpiausius pasaulyje 4,8 fs trukmės optinius impulsus. Kol kas pasaulio rekordas. Visai nepėsti tie mūsų lietuvaičiai.

 

Kad įterptinių sistemų specialistai būtų geriau matomi

Grįžkime į Lietuvą. Kokiose srityse matote didžiausias perspektyvas įterptinių sistemų srityje dirbantiems jauniems mokslininkams?

E. Pabrėža. Ko gero, versle, nors ir moksle yra kas veikti. Didelės perspektyvos atsiskleistų jauniems žmonėms, jeigu jie rastų savo vietą pramonėje. Geros galimybės savo žinias ir gebėjimus pritaikyti kuriant lazerius, pagaliau sprendžiant aktualias biologijos problemas. Įterptinių sistemų specialistai gali būti puikūs tarpininkai tarp įvairių mokslo sričių ir, žinoma, mokslo ir pramonės. Gali būti puikūs tarpdisciplininių tyrimų atlikėjai, puikiausiai galintys kurti ir gaminti baigtinius produktus.

Kalbant apie mokslininkus, kaip man kiek iš šalies atrodo. Kad jie būtų geriau matomi, pastebimi, gal juos reiktų kaip nors grupuoti, telkti į tam tikras bendrijas, ar bent jau identifikuoti, kad visuomenė matytų ir suprastų, kuo jie užsiima. Reikia rengti įterptinių sistemų specialistus, nes dabar kurios nors kitos srities specialistas pasigilina ir pramoksta darbo su įterptinėmis sistemomis. Žinoma, Lietuvoje rengiami elektronikos inžinieriai, jie mokomi programavimo ir procesorių programavimo, tad jie ir galėtų sudaryti darbo su įterptinėmis sistemomis branduolį.

Kai nesusimąstome apie savo darbo vertę

O kokius šios veiklos sunkumus ar nesklandumus matote? Tegu tai irgi būna žvilgsnis iš šalies.

E. Pabrėža. Pažįstu keletą fizikų, dirbančių Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centre, nanopolimerizacijos grupėje. Jie daro nanometrinių matmenų polimerines 3D formas. Prireikė ryškinimo įrangos, atrodytų, labai paprastos: padarius bandinį įmerkti jį į stiklinę su tirpalu, pamaišyti, ištraukti ir išdžiovinti. Nusprendė patys tą įtaisėlį pasigaminti. Vienas iš darbuotojų įsigilino į procesorių programavimą, padarė prototipą. Būtų puiku, tik blogai, kad Lietuvoje mokslininkai nesugeba įvertinti savo laiko vertės.

Mokymų dalyvių grupė Kaune. Seminarą Patentavimas.Praktiniai aspektai veda E. Pabrėža. 2013-02-12. (Foto V.Daniūno)
Mokymų dalyvių grupė Kaune. Seminarą Patentavimas.Praktiniai aspektai veda E. Pabrėža. 2013-02-12. (foto V.Daniūno)

Tarkime, mokslininkai užsako tam tikrą paslaugą kuriai nors firmai ir nustemba, kai sužino, kiek ta paslauga kainuos. Atrodo pernelyg brangi, nors užtruktų pagaminti tik kelias dienas. Mat jiems atrodo, kad jų pačių kelių dienų darbas nieko nekainuoja. Todėl patys imasi gamintis, o tam nutaria patenkinti savo smalsumą, bando pramokti procesorių programavimo ar kitų gan sudėtingų dalykų. Tai savo smalsumo tenkinimas valstybės pinigais, nes kiekviena darbo diena juk turi savo kainą. Kada tą dalyką pastebėjau?

Užtat mūsų specialistai yra universalesni, o kai kurie tikri auksarankiai.

E. Pabrėža. Sutinku, mūsiškiai inžinieriai ir mokslininkai priversti būti universalesniais, lyginant su kitų šalių analogiškų sričių kolegomis. Jeigu mūsiškiai sau keltų užduotį gaminti daugiau tų gaminių ir taip išvystyti verslą – būtų puiku, bet jie daro vienetinį gaminį, apie kurio gamybos tikruosius kaštus net nesusimąsto. Mūsų specialistai ir mokslininkai daug ko išmoksta, bet taip visą laiką ir toliau nori mokytis, nesukurdami bent kiek didesnės vertės.

Ne visai suprantu Jūsų paties interesų įvairovės: kur tie interesai eina į plotį, o kur į gylį? Ėmėtės patentavimo, konsultavimo veiklos, dabar štai įkūrėte lazerių gamybos bendrovę. Ir idėjų, sprendžiant iš visko, nepristingate.

E. Pabrėža. Matote, pats patentavimas vertės nesukuria. Tai tik priemonė apsaugoti ir, reikalui esant, apginti savo idėjas. Man įdomu ir kas po patentavimo turi eiti – komercializavimas. Būtent ta veikla, kuri yra už patentavimo ribų, man įdomiausia. Tačiau Lietuvoje taip mažai patentuojama, kad kam nors reikia pradėti ir nuo patentavimo veiklos. Reikia žmones skatinti savo idėjas patentuoti, padėti patentuoti, o tada ateina metas komercializuoti.

Kaip aprašyti išradimo esmę

Kokį įspūdį Jums padarė įterptinėms sistemoms skirtų mokymų klausytojai, kuriems skaitėte patentavimo kurselį?

E. Pabrėža. Turėjome nemažai diskusijų ir tai gerai. Daugokai aistrų sukėlė, kas yra teisinga ir neteisinga patentuojant savo idėją. Kai kuriems klausytojams atrodė neteisinga kuo plačiau užpatentuoti savo techninę idėją, nepaliekant vietos įsisprausti kitiems kūrėjams. Daliai klausytojų atrodė, kad patentavimas tam ir reikalingas, kad užmokėję valstybei tam tikrą mokestį, įgytum teisę į tam tikrą monopolį. Tai esanti gryna komercija, bet kartu ir visų techninių sprendimų bei technologijų įgyvendinimo variklis. Už patentą, t. y. įgytą teisę į monopolį gali gauti grąžą už savo sukurtą idėją ir ją įgyvendinant įdėtas pastangas.

Bet tai neišsprendžiama kolizija – kas teisinga ar neteisinga. Kiekvienas atvejis konkretus, savitas, kaip ir atsakymas į klausimą.

E. Pabrėža. Panašiai konkuruoja grynai kapitalistinių pažiūrų apologetai su atvirų technologijų principo siekėjais. Dvi priešingos ideologijos, tačiau nė vienos negalima pavadinti vienintele teisinga. Realus gyvenimas daug sudėtingesnis.

Mokymų metu bandėme aprašyti techninį išradimą. Daugeliui klausytojų viskas labai greitai tapo aišku, jau mokės aprašyti. Daviau praktinę užduotį. Visi greitai parašė, paskui nagrinėjome tekstus. Suprasti, kas duotajame išradimo pavyzdyje svarbiausia, esminga, pavyko didžiai daliai grupės. Tačiau aprašyti, perteikti keliais talpiais sakiniais išradimą pasirodė kur kas sunkiau. Paaiškėjo, kad daugelis klausytojų pernelyg greitai patikėjo išmokę pamoką. Įgūdžių stoka formuluojant technines mintis pakišo koją.

Geras dėdė su idėja neateis

Išradimo aprašyme reikia pateikti „know-how“ (žinoti, kaip), t. y. apnuoginti išradimo idėją, esmę?

E. Pabrėža. Aprašymas turi atitikti pramoninio pritaikomumo kriterijų, kad kitas žmogus gavęs išradimo aprašymą galėtų išradimą atkartoti. Šis reikalavimas taip pat išprovokavo gan karštas diskusijas: girdi, patentavimo tarnybose esama nesąžiningų tarnautojų, kurie gali išradimus atskleisti tretiems asmenims. Mano paties praktikoje tokie gandai nėra pasitvirtinę.

Galiu sutikti, kad publikuojant mokslinius straipsnius, redakcijoms iš šalies telkiantis ekspertus, galimi informacijos nutekėjimo atvejai. To negalėčiau pasakyti apie patentavimo sistemą, kuri neabejotinai patikimesnė. Asmuo, atidavęs išradimo aprašymą, gauna dokumentą su data, reikalingais parašais ir antspaudu, tad nerimauti dėl to, kas įvyks vėliau, neverta. Gavęs patvirtintą išradimo pateikimo dokumentą gali būti tikras, kad jis galios visame pasaulyje, niekas vėliau pateikęs tokį pat ar panašų aprašymą jau negalės jo patentuoti. Todėl išradimus pirma vertėtų patentuoti, o tik tada skelbti mokslinėje spaudoje.

Kiek išradimo pateikimas patentavimui kainuoja autoriui?

Jeigu pats išradėjas pateikia paraišką ir išradimo aprašymą patentui gauti, jam kaip fiziniam asmeniui tai kainuotų 200 Lt. Jei paraišką teikia universitetas, tuomet kaina – 400 Lt. Jeigu tektų naudotis konsultantų paslaugomis, kurie pateiktų ir išradimo aprašymą, tai kainuotų 2 tūkst. Lt. Čia turimas galvoje tik nacionalinis patentas, kuriuo užtikrinama prioriteto data. Patentų išplėtimai į kitas valstybes kur kas brangesni ir skaičiuoti reikėtų kiekvienu atveju atskirai ir parinkti efektyviausią patentavimo strategiją.

Vadinasi, naudinga kai ko išmokti ir pačiam, nors Jūs ir  pasisakote už specializaciją.

E. Pabrėža. Jeigu išmoktą dalyką gyvenime naudosite tik kartą ar du, tai finansiškai tikrai neapsimokės. Mokymasis nėra nemokamas, kaip kai kas klaidingai galvoja.

Ir baigiant pokalbį. Savo sukauptas žinias bandysite įgyvendinti techninės kūrybos srityje?

E. Pabrėža. Taip, bet taip pat sieksime padaryti ir kelis iki šiol precedento neturinčius žingsnius. Pirmiausia komercializuoti patentuotų lazerių gamybos technologiją. Norime sukurti pirmus savo gaminio prototipus ir tik tada kviestis investuotoją, kai mes jau būsime pakankamai stiprūs ir galėsime patys diktuoti kai kurias sąlygas.

Jau dabar Lietuvoje matau daug galimybių, jeigu tik jaunas žmogus turi idėjų ir noro dirbti. Bet kad kas nors ateis, duos gerą idėją ir sutelks darbui – tikimybė maža.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Tęsinys kitame Nr.


* 1 fs lygi 10-15 sekundės. Jei 1 fs taptų lygi mūsų 1 s, tai toje sistemoje sekundės trukmė išsitęstų į 30 milijonų metų. Tai pavyzdys vaizduotės sužadinimui. – G. Z. past.