Interviu su Evaldu Pabrėža – Įterptinės sistemos ir patentavimas (1)

GZ straips pabreza

Įterptinių sistemų mokymų dalyviai turėjo progos išklausyti Evaldo Pabrėžos paskaitas, skirtas išradimų patentavimui. Be šių žinių negali apsieiti (bent ateityje tikrai negalės) ne vienas asmuo dalyvaujantis kuriant ir taikant įterptines sistemas, todėl netenka stebėtis, kad mokymo dalyvių susirinko gausus būrys, vyko ir gan gyvos diskusijos. Norą diskutuoti, galimas dalykas paskatino ir tai, kad lektorius ir klausytojai buvo panašaus amžiaus. Kai kurie klausytojai net lenkė, nes tarp jų būta habilituotų daktarų ir profesorių.

GZ straips pabreza
Lektorius Evaldas Pabrėža, 2013-02-01 (foto G.Zemlicko)

Evaldas Pabrėža su savo bendraminčiais turi didelių siekių, iš kurių išskirsime tris. Nori pastatyti ant kojų sėkmingai veikiančią lazerių kūrimo bendrovę, su mažomis pradinėmis investicijomis užsitikrinti šios bendrovės sėkmingą veiklą, ir trečias siekis – sukurti patentuotą ir sėkmingai komercializuotą naują technologiją, o tai veikiausiai ir būtų pirmųjų siekių materializuotas pagrindas.

Kokia amunicija disponuoja jaunasis kūrėjas įgyvendinti savo kūrybines ambicijas? Baigęs Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, įgijo moderniųjų technologijų vadybos specialybę. Prieš įgydamas bakalauro diplomą informacinių technologijų inžinieriaus praktiką atliko mobiliojo ryšio bendrovėje „Bitė“. Patentų konsultanto patirtį įgijo trejus metus dirbdamas advokatų kontoroje „Metida“, kuri Lietuvoje pirmauja pagal išradimų patentavimą, pripažinta kaip viena geriausiai atstovaujančių intelektinės nuosavybės interesams. Dirbo bendrovėje „Altechna“, su kurios projektais turėjo progos nuvykti į Pietų Korėją, JAV, Vokietiją ir daugelį kitų valstybių. Žodžiu, nežiūrint jauno amžiaus E. Pabrėža turi nemenkos ir, kas svarbu, įvairių sričių veiklos patirties.

E. Pabrėža fundamentinių tyrimų srityje dirba Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos institute, dr. Gedimino Račiukaičio vadovaujamame Taikomųjų tyrimų laboratorijos lazerinių technologijų skyriuje. Kartu studijuoja magistrantūroje, magistro diplominį darbą rašo iš sensorių, Ramano sklaidos ir panašių dalykų.

Gerbiamasis Evaldai, vesdamas mokymus dirbantiems arba norintiems dirbti įterptinių sistemų kūrimo ir taikymo srityje, perteikėte patentavimo patirties žinias ir kai kuriuos subtilumus. Siekėte išdėstyti bendrus šios srities dalykus ar specialias žinias dirbantiems įterptinių sistemų srityje?

Evaldas Pabrėža. Išdėsčiau gan platų kursą, pradedant nuo intelektinės nuosavybės apsaugos bendrųjų dalykų ir baigiant specifiniais išradimų aprašymų reikalavimais ir apibrėžties rengimu. Orientacija į įterptinių sistemų srityje dirbančius mokslininkus ir inžinierius buvo ta, kad atlikome praktinių užduočių, ieškojome duomenų bazėje ankstesnių išradimų, darėme jų aprašymus ir taip mokėmės. Šioje užsėmimų dalyje stengiausi pateikti kryptingų, specializuotų pavyzdžių, kad su įterptinėmis sistemomis dirbantys ar jas kuriantys mokslininkai, inžinieriai galėtų jas aprašyti patentavimui.

Su kokiais įterptinių sistemų patentavimo subtilumais tenka susidurti, ką būtina ir naudinga žinoti?

E. Pabrėža. Įterptinės sistemos – tai tarpdisciplininė sritis, elektronikos ir informacinių technologijų paribyje esanti įtaisų ar darinių grupė. Kadangi siejasi su informacinėmis technologijomis, tai būtina žinoti tam tikrus apribojimus, ko patentuoti negalima.

Pagal Europoje priimtas patentavimo taisykles negali būti patentuojamos kompiuterių programos. Kalbant trumpai, įterptinės sistemos yra ta tarpinė sritis, balansuojanti ant gana subtilios ribos, ką galima ir ko negalima patentuoti. Pati programa nėra patentuojama, nebent turi aiškią sąsają su aparatūrine įranga. Jeigu pateikiama būtent tokia įranga, gaunamas sprendimas ir pakankamo techninio pobūdžio efektas, tai patentuoti galima. Į šiuos dalykus bandžiau atkreipti mokymo dalyvių dėmesį.

Kiek tai akivaizdūs ir aiškiai apibrėžiami dalykai, o kiek priklauso nuo konkrečių ekspertų požiūrio, jų supratimo ir vertinimo? Kitaip tariant, kiek galimos interpretacijos gali svarstyklių lėkštę nulenkti į vieną ar kitą pusę?

E. Pabrėža. Tiek pati išradyba, tiek išradimų įforminimas – techninės kūrybos sritis. Šališkumas prasideda nuo paties išradėjo, nuo to, kaip jis pateiks, apibūdins savo išradimą, ką pabrėš. Savo išvadas pateikia patentų konsultantas, kuris išreiškia savo požiūrį. Toliau vertina patentų biuro ekspertas. Jeigu iškilusius ginčus tektų aiškintis teisme, savo išvadas pateiktų papildomai pasitelktos institucijos ekspertas. Kiekvieno iš minėtų subjektų visiškai įmanomi ir subjektyvūs sprendimai.

Tai kaip šioje subjektyvių sprendimų aplinkoje veikti išradėjui, norinčiam savo išradimą apsaugoti patentu?

E. Pabrėža. Išradimų aprašymas yra amatas, kurio reikia mokytis. Tam reikia specifinės kompetencijos. Per maža turėti vien teisinį išsilavinimą, nes būtinas techninis išmanymas. Mokslininkas gali turėti įgūdžių rašyti mokslinius straipsnius, bet toli gražu ne visada jo turimos žinios gali padėti aprašant techninį išradimą. Tam būtini specifiniai įgūdžiai ir specifinio požiūrio į naujumą argumentacija. Pateikti ir aprašyti išradimo esmę – ne mokslinio straipsnio rašymas.

Ką patartumėte dirbantiesiems su įterptinėmis sistemomis? Akivaizdu, kad jie specialių mokslų nebaigę, patentų biuruose nesistažavę. Jų profesionalumas pasireiškia visai kitoje veikloje. Ar visada verta kviestis patentų biuro ekspertą?

GZ staripsniui
E. Pabrėža skaito „Patentavimas.Praktiniai aspektai“ kursą mokymų dalyvių grupei Vilniuje, 2012-12-19, foto G.Zemlicko

E. Pabrėža. Teikiant projektinius pasiūlymus praverstų numatyti tam tikrų lėšų ir ekspertui telktis – tai nėra sudėtinga. Iš savo asmeninės patirties štai ką pasakysiu. Pačiam išradėjui gilintis į techninio išradimo aprašymo subtilumus verta tada, jeigu jis per savo kūrybinį gyvenimą nusiteikęs pateikti 20–30 aprašymų. Kitu atveju jo išradimų aprašymo įgūdžiai bus per silpni ir pareikalaus pernelyg didelių pastangų ir laiko sąnaudų. Kūrybingam darbuotojui neapsimokės, jis praras pernelyg daug jėgų ir laiko. Aprašęs dvidešimt, trisdešimt patentų žmogus įsitikina, kad jis jau galėtų lygiuotis ir į gerus kitų šalių ekspertus. O efektyviausia priemonė būtų, jei aukštosios mokyklos techniškajame fakultete ar mokslo centre bent vienas darbuotojas specializuotųsi patentų srityje.

Ar techniškuosiuose Lietuvos universitetų fakultetuose dėstomas specialus bent kurselis, skirtas išradimams, patentams aprašyti, paraiškoms pateikti? Ar supažindinama su projektų paraiškos rašymo reikalavimais, ypatumais?

E. Pabrėža. Viso to išmokti paliekama patiems išradybos keliu pasukusiems studentams, dėstytojams, mokslo darbuotojams. Tokį specialų patentų paraiškoms teikti kurselį pasisiūliau perskaityti viename fakultete. Dekanas pasakė: „Esi jaunas, dar tik studijuosi magistrantūroje, tai kaip čia dėstysi apie išradimų patentavimą?..“ Pajutau nepasitikėjimą dėl savo jaunumo, nors turėjau šešerių metų patentavimo veiklos patirties.

O kad kiekviename universitete reikėtų tokį kursą paskaityti, padarant jį kad ir pasirinktinu dalyku, tai jokių abejonių nekyla. Techninių specialybių studentų yra labai daug, galima būtų besidominčius Vilniuje ar Kaune surinkti į vieną vietą ir supažindinti su šia daugeliui įdomia ir būtina žinoti sritimi.

Taip būtų skatinama imtis išradybinės veiklos. Beje, kuo skiriasi išradimo esmės aprašymas patentui gauti nuo įvairių projektų paraiškų rašymo? Juk be projektų dabar sunku įsivaizduoti mokslo darbuotojų veiklą?

E. Pabrėža. Projekto paraiškų rašymas – tai ne visai ta sritis, kurioje turiu bent kiek didesnės patirties. Kiek žinau, kai kuriose techniškose programose jau būta reikalavimo, kad teikiant projektą autorius įsipareigotų pateikti vieną ar du išradimus. Taigi formalus surišimas tarsi įvyko, tyrimų programose mokslininkai jau įsipareigoja patentuoti savo išradimus. Mano įkurtosios UAB „IAM consultants“ nemažai klientų mokslininkų, vykdantys įvairius projektus, kaip tik ir yra įsipareigoję patentuoti savo išradimus ar techninius sprendimus. Kuo mes jiems galime padėti? Galėtume įsiterpti į projektų rašymą, detalizuoti tą projekto vietą, kur kalbama apie patentavimą. Bent jau kiek kainuos patentavimas, kiek laiko užtruks ir kitus konkrečius dalykus galėtume atlikti. O techninį projekto aprašymą paprastai pats mokslininkas geriausiai atlieka, nes niekas geriau už jį patį būsimo tyrimo subtilybių neišmano. Čia reikėtų atskirai paminėti išradimo aprašymo rengimą, kuris to nedariusiam mokslininkui gali būti visiškai naujas uždavinys ir mokslinio projekto pabaigoje, kai jau turimi tyrimų rezultatai, vertėtų patikėti tai profesionalui.

Paprastai prie mokslinio projekto rašymo sėda grupės vadovas, gaišta brangų laiką, kurį turėtų skirti kaip tik kūrybai, o ne formaliems projekto reikalavimams patenkinti. Dabar baigiu lazerių studijas Vilniaus universiteto magistrantūroje, o dirbu mokslo institute. Matau, kaip mano vadovas naktimis rašo projektus, nes dienos tam darbui jau nepakanka. Būtų visai neblogai, kad konsultavimo kompanijos padėtų mokslininkams už tam tikrą atlygį rengti projektus ir tą darytų profesionalai. Tik kaip mokslininkai atsiskaitytų už projektų rengimą, jei tokių lėšų nenumatyta? Ar galima į rašomo projekto finansinę suvestinę įtraukti ir atsiskaitymą su konsultantais? Klausimų kyla ne vienas. Būtų protinga kooperacija, bet šiandien sunkiai įgyvendinama.

Kalbant apie įterptines sistemas taip pat skirtingų krypčių tyrinėtojų kooperacija tiesiog būtina, nes pačioje šių sistemų prigimtyje glūdi skirtingų tyrinėjimo ir net mokslo krypčių taikymas.

E. Pabrėža. Įterptinių sistemų kryptis pati savaime nukreipta į tam tikrų baigtinių gaminių kūrimą ir pritaikymą daugelyje sričių. Gaila, kad įterptinių sistemų mokslininkai nėra susitelkę, bet dažniausiai dirba atskirai įvairiose institucijose ar bendrovėse. Daugiausia jų elektronikos, gal informatikos fakultetuose. O kadangi jų veikla orientuota į baigtinį ir praktiškai pritaikomą gaminį, tai patentavimas ir sertifikavimas galėtų būti tos papildomos paslaugos, kurias konsultavimo kompanijos galėtų teikti įterptinių sistemų gamintojams ir taikytojams. Iš pradžių reiktų naudotis išorinių konsultantų pagalba, o ilgainiui atsiras ir pačių tų sistemų kūrėjų patirtis.

Vesdamas mokymus įterptinių sistemų srityje dirbantiems (arba norintiems tuo užsiimti) mokslininkams, buvote kone savo klausytojų bendraamžis. Kas juos labiausiai domino per mokymus, kokie neaiškumai kildavo?

E. Pabrėža. Baiminausi, kad klausytojams gali būti nuobodu, nes patentas – tai labiau teisinis ir šiek tiek techninis dalykas. Reikia įsisavinti, įsiminti daug taisyklių. Nuobodžiaujančių klausytojų nepastebėjau, o susidomėjusių buvo nemažai. Užvirdavo diskusijos, kurias tekdavo net stabdyti. Jautėsi poreikis išmokti, atrodo, gerai vertinta mano pateiktoji medžiaga ir vykusios diskusijos.

Mokymų klausėsi pradedant magistrantais ir doktorantais, baigiant mokslo darbuotojais, net profesoriais, tad jų skirtinga patirtis ir interesai. Daugiausia dalyvių iš Vilniaus ir Vilniaus Gedimino technikos universitetų. Vyravo fizikai, elektronikos inžinieriai, dirbantys su puslaidininkiais, kompiuterinių tinklų specialistai, taip pat biochemikai. Pastebėjau, kad mano pateiktieji pavyzdžiai buvo gan skirtingai priimami, priklausomai nuo to, kiek klausytojams aktualūs. Iškart matyti, kaip į pateiktą pavyzdį reaguoja chemikai ar fizikai. Žinoma, stengiausi, kad tie pavyzdžiai nebūtų labai specifiški, kad mechanikos pavyzdys būtų suvokiamas ir chemikams.

Kad ir toks pavyzdys. Siūloma sukurti pompą, įtaisytą pačiame dviračio rėme: spaudžiant dviračio sėdynės balnelį būtų galima pripūsti ratus. Šis pavyzdys paimtas iš Europos patentinių patikėtinių egzamino. Sprendimas visai realus, tačiau bent kol kas neįgyvendintas. Kaip bebūtų, toks pavyzdys egzaminams labai tinka, nes niekas iš egzaminuojamųjų apie tokį sprendimą nėra girdėjęs – visų lygios galimybės samprotauti. Tai štai toks uždavinys neiššaukia papildomų diskusijų ir bereikalingų ginčų, verčia susikaupti ties atsakymu, kaip šį naujumą įvardyti. Mat išradimo aprašyme yra tokia sritis – apibrėžtis, kai vienu sakiniu reikia apibūdinti, kuo šis išradimas skiriasi nuo ankstesniųjų ratų pūtimo būdų ir naudojamų priemonių.

Galimas dalykas, tokią idėją įgyvendinti praktiškai pavyktų taikant įterptines sistemas, bet gali kilti ir diskusijų. Ar galėtumėte pateikti neabejotiną pavyzdį su įterptinėmis sistemomis?

E. Pabrėža. Kad ir sumanusis žuvų ieškiklis – sonaras. Jeigu toks sonaras bus suderintas su mobiliuoju telefonu per „Bluetooth“ – nedidelio atstumo įtaisų komunikacijai skirtą sąsają. Lietuvos bendrovė UAB „Friday Lab“, veikianti Saulėtekio slėnyje, tokį įtaisą gamina, rengiasi paleisti į prekybą. Įtaiso esmė tokia: nedidelis kamuoliukas su įtaisytu pjezoelektriniu siųstuvu ir imtuvu, atitinkama elektronika, siunčiančia, priimančia ir analizuojančia signalus. Kamuoliukas vandenyje fiksuoja ultragarso signalus ir registruoja atsispindėjusias bangas nuo dugno ir žuvų, siunčia jas į mobilųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Ekrane matyti, kas domina išmanųjį žveją. Įtaiso gamintojai tvirtina matą, kas vyksta net 40 m vandens telkinio gylyje.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas